Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Kopenhaga - miestas, vos prieš pora savaičių paskelbtas GERIAUSIU PASAULYJE MIESTU GYVENTI. Nežinau, pagal kokius kriterijus tai buvo sprendžiama, tačiau save tame mieste puikiai įsivaizduoju. Kodėl? Šis trumpas mano pasakojimas pabandys į tai atsakyti.
***
[2008 metų Birželio 14, Šeštadienis]
- O tu velnias! Pramiegojai!!! Kodėl? A? Neužsistatei žadintuvo??? Ar žinai kiek dabar valandų? 5:10 !!!!!!!!!!! Pavėlavai!!! Ką daryt?? Kaip pinigus pasikeisi atgal į litus? Taigi šitiek nuostolių patirsi!!! Po galais, gal dar spėsi, kelkis, bandyk laimę……..
Aš atsisėdau ant lovos kraščiuko. Sėdžiu. Mąstau, kas čia dabar nutiko ir ką man apsimiegojusiam susakė į isteriją puolęs senelis. Žadintuvą lyg ir nusistačiau, o jis - nesuskambėjo… Toliau mąstau. Nejaugi pramiegojau? Juk skrydis tik 6:55, vėliausiai oro uoste galiu būti 6 ryto. Spėčiau. Aš juk dar spėčiauuuuu……..
Toliau nebeprisimenu, ką dariau. Vonia, dokumentų patikrinimas, automobilis ir…. Deja. Į oro uostą atvykstu kaip tik tuomet, kai registracija į skrydį jau turėjo būti pasibaigusi. Bet dar turiu vilties, rankų nuleisti juk nereikia 
Mano didžiam džiaugsmui, registracija į reisą vis dar atidaryta. Ten ir skubu. Užsiregistravus ir bėgant link įėjimo į laukimo salę, sutinku savo klasiokę Ievą.
- Į Airiją išskrendu, lik sveikas… 
***
Oro uoste nesvietiškai daug žmonių. Vis galvoju, kaip galėjau pirmą kartą gyvenime vos nepramiegoti savo skrydžio??? Tiksliau, teoriškai pramiegoti, bet praktiškai ne. Ogi praktiškai NE yra todėl, kad mane išgelbėjo oro uoste rasta BOMBA . Nors ir skamba keistai, bet esu tai bombai labai labai dėkingas. Arba ją radusiesiems
Dėl šios priežasties nė vienas lėktuvas nuo 5 iki 7 valandos ryto nepakilo. Žmonių maišalynė oro uoste siaubinga. Darbuotojai laksto ir rėkauja - ORO UOSTAS UŽDARYTAS, ORO UOSTAS UŽDARYTAS, NĖ VIENAS SKRYDIS NEVYKDOMAS, PRAŠOM NEPALIKTI JOKIŲ DAIKTŲ BE PRIEŽIŪROS.
Vaikai verkia, turistai į Turkiją, Kretą beigi Rodo salą sėdi nepatenkinti ir sako:
- Va, dabar mes jau ten būtume nusileidę… O dabar… Sėdim čia, vaikai žliumbia neišsimiegoję, valgyt norim, ir viskas dėl kažkokios bombos.
Ir aš sėdžiu. Tik išsišiepęs ir laimingas 
Juk nepavėlavau. Laukiu laipinimo į savo skrydį, kuris vėluos vos 15 minučių…
***
Atvykus į Kopenhagą ir palikus milžinišką Kastrup oro uostą, iškilo baisinga (na man tuo metu ji tikrai atrodė neišprendžiama ) problema - negaliu nusipirkti Metro bilieto, nes neturiu metalinių pinigų… Tenka pirkti pigiausią prekę kioskelyje - saldainį už 5 litus - ir taip išsikeisti pinigus.
Pinigus tenka keistis iš viso 3 kartus, nes kažkodėl aparatas nelabai mėgsta apibraižytas kronas, todėl jas ir išspjauna. Gal po pusvalandžio kankynės gavus išsvajotąjį (???) Metro bilietėlį, greičiau į jį ir lekiu. Juk laiko turiu visiškai nedaug…..
Didelį įspūdį padaro Metro be mašinisto. Na, jokio už transportą atsakingo žmogaus. Viską valdo kompiuteriai kažkur giliai giliai. Ir metro naujas. Oro uostą siekianti linija nutiesta tik 2007 metais, tačiau traukinio vidus jau spėjo tapti apšnerkštu, o sėdynės apipiltos įvairios kilmės skysčiais… Radus apyšvarę sėdynę, ant jos galima ir prisėsti.
Internete perskaičius, kad geriausia lipti yra Christianshavn stotelėje, tą ir padarau. Pirmas įspūdis apie miestą - tuščia, tylu ir beprotiškai daug dviračių. Taip!!! Jiems net gatvė atskira nutiesta, netgi šviesoforai pastatyti, ir dviračių čia yra tris kartus daugiau, nei gyventojų. Taip sako Eglė. Bet apie ją vėliau ;)
Jau tapo tradicija, kad po miestą iš pradžių pradedu nardyti turistiniu „Sightseeing” autobusu, dažniausiai vadinamu „Hop on - Hop off”. Jų yra kiekviename didesniame mieste. Man teko matyti ir išbandyti Romoje, Atėnuose, Londone, Taline. Na, dabar jau ir Kopenhagoje .
Pavykus prasmukti su vaikišku bilietėliu už 70 kronų, sėdžiu autobuse ir grožiuosi vaizdais. Miestas dar tik bunda - šeštadienio rytas, o žmonių vos keli… Dažniausiai visi pėdina iš parduotuvės arba turgaus su pilnais krepšiais pirkinių. Bet dar daugiau žmonių savais reikalais, su į ausis įkištomis ausinėmis, raudonais žandais specialia dviračių gatve mina palei Kopenhagos kanalus.
Autobuso turo po Kopenhagą metu apžiūriu žymiausias Kopenhagos vietas. Pro akis bėga Kopenhagos vaizdai, karts nuo karto nuo jų numušantis telefonas bei Eglės skambučiai.
- Kur esi?
- Su kažkokiu autobusu važinėju, Kopenhagą apžiūrinėju…….
- Tai, žiū, susitinkam prie kanalo, Nyhavne, lauksiu, viskas, iki!!!
Autobusas pasiekia uostą ir labai gražiu keliu palei jį važiuoja. Čia mes sutinkame kruizinio laivo virėjus bei virtuvės darbuotojus, kurie laisvu nuo darbo laiku mėgsta mojuoti turistams, o visi turistai juos pyškina.
***
Kaip bebūtų keista, bet orų prognozės, kurias stebėjau prieš išvykdamas, pasitvirtino. Prasidėjo trumpas lietus. Trumpas, bet vėjuotas ir smarkus. O kas man? Aš tai sėdžiu sau laimingas antrame autobuso aukšte po medžiaginiu stogeliu ir užjaučiu lauke stovinčiuosius, į autobusą nebetilpusiuosius. Labai stipriai pliaupia lietus, tai savo fotoaparačiuku stengiuosi kuo arčiau undinėlę pritraukti ir įamžinti - juk reikia bent vieną kadrą turėt…..
O štai autobusas atvažiuoja į miesto centrinę gatvę Nyhavn (Niūhaun). Čia aš ir susitariau susitikti su savo krikšto mamos dukra Egle bei aplankyti jos galeriją. Išlipęs iš turistinio autobuso, pamačiau plakatą su netrukus čia koncertuosiančio orkestrėlio nuotrauka. Jau mačiau, kad jie ruošia savo instrumentus koncertui, tad nusprendžiau palaukti, tuo metu rašydamas žinutę Eglei, jog laukiu jos sutartoje vietoje.
Eglė man vis dar neatrašo, nors tikrai tikrai buvome susitarę susitikti šioje vietoje…. Pro mane spėja pražygiuoti keisti kareiviai, kurie labai rėkavo ir trikdė visą eismą.
Ir orkestro koncertas jau spėjo baigtis, bet Eglės nėra….. Na, tiek jau to. Norės tai vėliau susitiksim, dar laiko turiu….. Užmatau “Canal tours” pavadinimą ir prisimenu, kad skaičiau, jog labai gražūs vaizdai beplaukiojant kanalais atsiveria. Vieno turo kaina - 60 kronų (30 lt maždaug). Per brangu. Einu pasivaikščioti Nyhavn gatve. Pakeliui užmatau dar vieną “Canal tours”. Laivelis ne toks jau gražus, ir pasakoja viską tik anglų bei vokiečių kalbomis, tačiau kaina - 30 kronų už 60 minučių kelionę… Nieko nelaukdamas įlipu į jau išplaukiantį laivelį.
Jei man SIGHTSEEING autobuse ir pavyko sugudraut dėl amžiaus ir išpešti nuolaidą, tai čia vaikais buvo laikomi dvylikamečiai. Aš jau į tokį nepanašus niekaip 
Laivelio sėdynės šiek tiek šlapios. O kurgi nebus tokios, jei vos prieš pusvalandį pakrapnojo…. Plaukiame ir gėrimės vaizdais. Kai kur sėdėti karšta, kai kur - išplaukus į marias - jau ir vėsoka. Pasiplaukiojimo metu man skambina Eglė.
- Klausau ….
- Kur esi, ką veiki? Neatrašiau nes sąskaitoj neturėjau…..
- Dabar plaukioju Canal Tours laiveliu, jau greitai grįšiu, tai ten ir susitinkam ;)
Laivas grįžta į savo pradinę vietą, visi keleiviai išlipa, o aš einu prie INKARO - paminklo, prie kurio ir buvome susitarę susitikti. Jau matau, kaip ji atžingsniuoja - net gėda, kiek metų nesimatėm, ir kokioj dabar vietoj susitinkam - net ne Lietuvoj….už tūkstančių kilometrų nuo jos…
***
Eglė mane nuveda į savo Universitetą (kuris vadinasi kažkaip kitaip, bet ne esmė). Ten menininkai renkasi. Taip smagu viską pamatyti… Parodo pastatą, kuriame mokosi ir veda link šiuo metu kaip tik viekiančios dieną prieš tai atidarytos galerijos. Galerija yra skulptorių amato besimokančių studentų iš įvairių pasaulio šalių. Eglė mane su jais supažindina.
Su visais sveikinuosi angliškai (jų vardus dabar man atsiminti yra beviltiška). O vienas studentas man paduoda ranką ir sako:
- Labas…. Rimvydai 
Lietuvis. Berods, Eglė jį vadino Žygiu. Atskrido čia dirbti (nešioja lankstinukus po butų pašto dėžutes), bet štai internetu susipažino su Egle (jie yra jų draugų draugų bendri draugai) ir dabar beveik visą laisvą laiką praleidžia kartu - galerijoje.
Draugijoje buvo ir dar vienas lietuvis, bet nelabai suvokė ką kalba, o ir aš nelabai suvokiau, ką jis čia daro, tai jis nuėjo ant sofkutės pas vieną turką parduotuvėj ir užmigo
***
Apžiūrim Eglės meno kūrinius. Aš tuo tarpu įduodu jai atvežtas lauktuves, o ji man patiki savo akademijos (tai štai, kaip vadinasi tas pastatas!!! Dailės akademija) dokumentus saugiai nugabenti į Vilnių. Dirbu pasiuntinuku, kaip sakant :)
Į rankas man įbrukamas Eglės dviratis. Šį gražuolį ji rado dviračių sąvartyne. Eglė sako, kad beveik visi dviračiai yra iš sąvartyno, nes kas kelis mėnesius policija apvažiuoja per miestą ir ant dviračių ratų užklijuoja tokias geltonas lipnias juostas. Jei dviratis yra naudojamas, tai savininkas privalo jį nuplėšti. Tam nuplėšimui duodamos kelios savaitės.
Po kelių savaičių policija vėl apvažiuoja miestą ir gali lengvai atpažinti nenaudojamus dviračius - nuo jų bus nenuplėšta lipni juostelė.
Tie dviračiai yra surenkami ir nuvežami į sąvartyną :D Štai tokia Eglės dviračio atsiradimo istorija.
Vis baidausi to dviračio kaip bieso, nes man baisoka Kopenhagos gatvelėmis juo važinėti…. Bet Eglė bruka jį man ir liepia eit važinėt, nes tik taip suprasiu, kuo Kopenhaga yra ypatinga.
Na ir ką, sėdu ir važiuoju. Kelios minutės apsipratimui ir štai aš jau klaidžioju nepažįstamomis gatvelėmis, žmonių nedaug, tai važinėju šaligatviu (dviračiams yra skirtos specialios gatvelės šalia automobilių juostų, su savais šviesoforais ir savais kelio ženklais, bet jų nesuprantu) ir grožiuosi….
Po pusvalandžio grįžtu į galeriją. Visi išalkę, aš - taip pat, tai išeinam su Egle ir Žygiu ieškoti, kur pigiai ir skaniai kepa picas. Kelias iki jų pamėgtos picerijos gan tolokas, bet smagu pamatyti senamiestį (kurio be jų sumanymo eit picos valgyt aš ir nepamatyčiau….).
Užsisakom didelę Havajų picą (79 kronos, Eglė sumokėjo ) išsinešimui ir laukiam, kol ją iškeps. Tuo tarpu galime stebėti smagų savo picos gaminimo procesą - nuo tešlos minkymo iki pašovimo į orkaitę
***
Mūsų pica iškepta, o einant atgal link galerijos pokalbis pakrypsta apie meno stilius. Žygis intensyviai rodo ir apkalbinėja vienos moters aptemptas “tinklines” kelnes ir sako - va, va toks pluoštas, va taip va siūlai paskirstyti… tokia va medžiaga….
Moteris pamato, kad ją apkalbinėja, atsisuka ir sako:
- Tu čia gal taip manęs nelazdavok, ką ……..
Lietuvė. Žygis atsiprašė ir paaiškino, kad kalbėjo ne apie jos kojas ar kelnes, bet apie meno stilių 
Picą nešamės į akademijos kiemelį, kur visi sėdi. Išalkęs ir dar vienas skulptorius-menininkas Mikelis (taip jį vadino, vardo nežinau, gal čia toks vardas ir yra…), tai visi kartu ir valgome.
Skanesnės picos nesu valgęs nie-ka-da .
Eglė dar parodo filmuką - kiekvienas akademijos studentas turėjo apie save sukurti trumpą vaizdelį. Eglė įjungė kamerą ir įlipo į skalbimo mašiną, paskui iš jos išlipo. Va ir filmukas.Nerealus!!!! Nors atrodytų visiška nesąmonė, bet man siaubingai patiko…
Einame į menininkų virtuvėlę gerti kavos. Ten pastatytas stalas iš kažkokios bažnyčios ir kėdės iš labai senų laikų. Eglė pasakojo, kad vienas studentas gatvėje bandė parduoti kėdę už labai didelę sumą, nes ji yra labai vertinga. Kėdė liko neparduota, o už tai jis buvo išmestas iš akademijos……
***
Geriam arabišką kavą. Kol nežinojau, kad ji arabiška, galvojau, kad ji pasenus ir surūgus ir spiritu apipilta…. Bet paskaičius pakelį ir sudėtį, pasidarė visai skanu 
Iki skrydžio į Vilnių laiko man jau liko nebedaug, tai parduotuvėj nusiperkam alaus ir einame pasėdėti prie kanalo… Sėdim, kalbamės, kartu su mumis eina ir danas Mikelis, kuris, vos atsisėdus, užmiega, ir pramiega visą laiką, kol mes ten sėdėjom. O paskui jam paskambino mergina ir jis išėjo su ja susitikti visas apsimiegojęs
Stebim laivus, mojuojam turistams, kurie mojuoja mums ir mus fotografuoja. Žygis įmerkia kojas į vandenį. Kažkaip užsimaniau gyvent Kopenhagoj. Traukia baisiai mane ten. Taip ramu, taip gražu, o jau kaip visi atsipūtę ten vakare, nors dieną pasirodė, kad nežmoniškai kažkur skuba, nors buvo šeštadienis….
***
Laikas namo….. 18 valanda vakaro. Mano skrydis - 20:30. Iki metro stotelės tolokai, iki oro uosto dar toliau, tad tiek laiko turėtų užtekti viskam.
Ir štai - prieiname Metro stotelę, nuoširdžiai padėkoju už kartu praleistą dieną, už picą, už pasakojimus ir kompaniją. Žygis nori man užrašyti savo blogo adresą, bet nei aš, nei jis, nei Eglė neturime popieriaus.
Bet juk popieriaus yra ant sienos!!! Žygis nuplėšia vargšės Madonnos plakatą ir užrašo man savo adresą. Plakatą susivynioju, palinkiu jiems sėkmės ir leidžiuosi link metro….
Vėlgi moku 30 kronų už bilietėlį iki oro uosto. Sėdu į metro (vėl į patį priekį, kad pasijausčiau metro vairuotoju ) ir paskutinį kartą šiandien žiūriu į Kopenhagą…
Oro uoste tenka šiek tiek pasivaikščioti tarp terminalų, šiektiek pasklysti, bet štai jau sėdžiu laukimo salėje ir laukiu savo skrydžio, pakeliui Duty Free pripirkęs daug šokoladų beigi kitų skanumynų …
***
Smagi kelionė buvo. Nuotykių visai nemažai, pradedant nuo bombos oro uoste ir baigiant tuo, kad mūsų vos nenukreipė į kitą oro uostą leistis, nes šiektiek vėlavome.
Vieno dalyko nepadariau, dėl kurio baisingai gailiuosi. Tai - NENUSIPIRKAU MAGNETUKO ANT ŠALDYTUVO…. Iš visų šalių turime po magnetuką, jau tradicija yra atvežti magnetuką į namus, vos ne visas šaldytuvas aplipintas. Bet štai Kopenhagoje jį nupirkti ir pamiršau…..
Bet vis vien džiaugiuosi šia beveik nemokama kelione, kurios metu supratau, dėl ko yra verta gyventi -
DĖL KELIONIŲ :)
