Kelionės
Paslaugos
Straipsniai(Pirma kelionės dalis ČIA) Ferma tyli ir tuščia. Nedrąsiai pasibeldžiu į duris, kuriose mane pasitinka įtarus ir priekabių ieškantis fermos šeimininko Aydin žvilgsnis. Tik aš kupina gyvybės tiesiog stengiuosi (?) to nepastebėti. Pasisveikinam ir netrukus esu palydima iki savo apartamentų:)
Tuomet pasirodo Ben ir man taria “labas”. Ramus, azijietiškų bruožų amerikietis - visad laikosi nuošaliau visų - bet kartu būna taip arti. Jo žemas, sodrus balso tembras skamba paslaptingai ir kažin kodėl labai artimai... Tyli tyli, bet jei jau pradeda šnekėti, tada negali sulaikyti juoko.
O juokėmės mes beveik visuomet... Išskyrus tuos momentus, kai skęsdavom tyloj. Tylos jūra, vandenynas Turkijos po saule ypač gilus man. Tad neriam gilyn.
Sekantis mano sutiktas žmogus fermoje - Roberto. Matau laukinius dredus ir tyras, ieškančias jo muziką suprantančios draugijos akis. Aš supratau jo muziką... Širdies... Klausiausi tos muzikos ir kalbos sielos, kuri visuomet, rodos, šokanti, linksma ir nuolatos juokauja.
Juokėmės juokėmės mes kaip vaikai ir mėtėm akmenėlius į jūrą ir gėrėm vyną maišytą su alum - pats šlykščiausias gėrimas, bet kartu - pats nuostabiausias pasauly... Ir mačiau pasaulio kraštą, kai sėdėjom ant uolos su David...
Taip mes, keturi savanoriai ir gyvenom realiatyviam “Eflatun’o” rojuje. Dirbom nuolat tą patį ir tą patį juodą darbą, valgėm tą pačią ir tą pačią pastą. Kartais pasta netgi būdavo su duona arba duona su pasta : )
Nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro plušėdavome migdolų plantacijoj, kuri išties laaaaabai didelė ir ten ravėdavom medžius... Vieną dešimtį, antrą... Šimtą... Gal net tūkstantį, nežinau.
Jeigu ne tokia šauni mūsų ketveriukė, tai žinant manąjį būdą, aš būčiau jau pačią pirmą dieną iš ten išsiteleportavusi su visom savo palapinėm ir miegmaišiais. Panašiai taip ir nutiko tepabuvus čia nepilną savaitę. Mane pasiekė žinia, jog ir bičiukai ruošiasi išvaryt. Tuomet jau nė nedvejodama susikroviau šmutkes ir išnykau iš tos fermos kaip dūmas.
Apie savanorystę mano nuomonė tokia, kad turi būti lygiaverčiai mainai. Ten jų nebuvo - užtat sužinojau naują anglišką žodį - vergystė:)
Paskutinę mūsų dieną kartu praleidom melancholiškai, ore tvyrant išsiskyrimo nuotaikai. Ben ir David patraukė link Stambulo ir iš ten išskrido savais keliais. Tad aš likau su Roberto ir turėjau pasirinkimą - likti su juo ir tranzuot į Graikiją, Italiją ir t.t., kur jis planavo groti gatvėj, ar toliau klaidžioti po Turkijos platybes ir ieškotis kitos vietos savanoriauti. Buvo sunku apsispręsti, bet kažkas many, kažkuri didelė dalis, norėjo likti čia ilgiau. Tik kol gavau atsakymą iš vieno kempo, kur pasiprašiau atvykti anksčiau nei buvo planuota, aš turėjau su Roberto tranzuot į Fetiją.
~200 km įveikėm labai greit ir mes jau viešbučio kambary...
Tuščios rankos, o galva pilna prisiminimų, kaip spalvotų akmenėlių mano rankinėj... Viešbučio kambarys, pigaus viešbučio už beveik paskutines liras... Baigiasi ilga ilga ir nuostabi diena. Išsiskyrėm su Ben ir David, likom su Roberto dviese. Ryt jau vėl būsiu viena ir patrauksiu man dar nežinomais keliais.
Dvi Turkijoj praleistos savaitės man rodės kaip ištisi mėnesiai...
Susiradau, o gal mane surado tiek daug nuostabių žmonių, spėjau šimtą kartų įsimylėti, kad ir tiesiog gatvėj atsitiktinį praeivį... Mano stilius! Ir atrodo, kad jis sutampa su Alacho : ) Mes taip pat tapom gerais draugais. Todėl kažkaip ramu širdy ir nesinori rūpintis rytojum, nes atrodo, o taip iš tiesų ir yra, kad rytojum jau pasirūpinta... Ei, rytojus tiesiog neegzistuoja!
***
Be telefono, be pinigų ir be jokių planų - štai toks tas mano rytojus, o tiksliau šis momentas. Va, sėdžiu mediniam namely, pro atviras duris matau jūrą ir kalnus, o į ausis sklinda paukščių balsai, susimaišę su netoliese skambančia muzika - kartu visai puikus derinys. Vidurdienį atsisveikinau su paskutiniu atsiminimu iš "Eflatun" - Roberto...
Taip, dabar pasakojimas pasakojasi jau iš kitos vietos, kurioje radau prieglobstį. Kita vieta turi ir kitus savus žmones, su savo spalvom ir savais skirtingais ritmais. Tai kempas prie pat Viduržemio jūros, tame pačiame Kaš miestelyje.
Kelionė iš Fetijos buvo labai smagi. Susistabdžiau linksmą, gerai angliškai kalbantį (kas nutinka ne taip jau ir dažnai) vyriškį. Jis daug klausinėjo apie Lietuvą, mano šeimą ir baisiai stebėjosi kaip aš čia viena tranzuoju. Tuo pačiu labai džiaugėsi, kad man padeda, o išvydęs ant kelio lėtai ropojantį vėžlį, sustabdė automobilį ir išlipęs pernešė tą vėžlį ant žolės. Sugrįžęs dar smarkiau džiūgavo: “- Tu matai, aš padedu ne tik žmonėm, bet gelbėju ir gyvūnus. Esu kaip koks angelas sargas!”
Ir tikrai, visoje šioje kelionėje, rodos, esu globojama ne vieno angelo...
Ką gi, vyriškis atveža tiesiai iki kempo, duoda savo vizitinę kortelę ir siūlo kreiptis jei tik ko prireiks. Pačioje kelionės pabaigoje sprendžiant iš mano piniginės turinio galėčiau būti vizitinių kortelių kolekcionierė : ) Bet kol kas aš keliautoja ir su savo nešuliais jau lipu spalvotais laiptais į savo naujuosius namus.
Čia mane pasitinka didelė bei smagi kompanija. Kaip tik pietų metas ir esu sodinama už plataus bendro stalo. Ir pagaliau - daugiau jokių makaronų!
Kempas ruošėsi naujam vasaros sezonui. Lako kvapas, tik specialiu skysčiu nugramdomų dažų pėdsakai ant kūno ir drabužių, smagiai leidžiama muzika darbo aikštelėj ir vakarėliai po darbo tapo mūsų kasdienybe. Dažėm namelius, kuriuose užkepinus vasaros saulei apsistos atvykę turistai ir tvarkėm bei gražinom aplinką. O vakarais kūrendavom laužą, darydavom bendras vakarienes, lošdavom kortom ar tiesiog nerūpestingai leisdavom laiką paplūdimy. Pamažu su visais susidraugavau.
Ir kaip taisyklė, tik pradėjus bičiuliautis, tenka atsisveikinti. Į galvą teateina kažkada iš vieno draugo nugirsta frazė: “Jei moki pasakyti hi, turi išmokti pasakyti ir bye...”
Po dviejų savaičių visi savanoriai pradėjo kelti sparnus vienas po kito ir išskrido kažkur kitur tęsti savų kelionių.
O aš? Aš jau viską, ką galėjau atidaviau šiai vietai, ji man - taip pat, tad buvo pats metas pasiduoti ore sklandančiai migracijos bangai ir bye bye:)
Ei, nebijokite pasakyti bye, nes tai dažniausiai reiškia, kad visai netrukus kažkam jūs jau tarsite hi.
Už įdomų pasakojimą ir nuotraukas dėkoju Rūtai Nausėdaitei :)
