Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Įpratome keltis anksti, tad 8 valandą ryto jau buvome stotyje. Nors autobusas išvažiuoja tik 9.30, nusprendėme atvykti kiek anksčiau, norėjome užsiimti vietą. Belūkuriuodami išvykimo stebime kraunamą mantą ant autobuso stogo. Iš pradžių pakrovė dėžes su žuvimi, nuo kurių sklido ne koks kvapas. Tada didelius bakus, skirtus vandeniui, kuriuos vėliau degalinėje bus papildyti vandeniu. O tada vietiniai pradėjo iš visų pakampių nešti įvairius daiktus, kuriuos taip pat krovė ant stogo, ant kurio buvo ir mūsų kuprinės. Prisirinkus pilnam autobusui numatytu laiku pajudėjome iš stoties.
Vairuotojas lėkė kaip raitelis be galvos, vėjas taršė plaukus, o ant akių reikėjo dėtis akinius, nes dėl dulkių negalėjome atsimerkti. Stojome kas keletą kilometrų, tai keleivių paimti, tai išlaipinti. Tai, žiūrėk, kokį rietimą iš palmių lapų supintą jau kelia ant stogo. Vienu metu galvojau, kad jau stogas nuo svorio įlinks. Artėjant link Sabangos kiekviename kaime pradėjo lauknešėlius atidavinėti – 50 km mes važiavome 3 valandas. Nors kelias buvo kalnuotas ir vingiuotas, tačiau asfaltuotas. Sabangoje, poilsiavietėje, mus pasitiko kokių 9 metų berniukas, kuris, kaip pasirodė, rytais visiems pusryčius paruošdavo ir kambarius sutvarkydavo. Poilsiavietė įsikūrusi ant kalvos, apsupta upės, su gražiai sutvarkyta ir prižiūrėta aplinka. Įsikūrę pajudėjome link miestelio. Nuo poilsiavietės tai buvo 15 minučių kelio pėsčiomis per gyvenvietę. Krantinėje pasitiko įlankon skubanti jūra, ilgakamienės palmės, uolos ir bambukiniai namukai.
Sabangoje, miestelio centre prie krantinės įsikūręs informacinis centras. Čia atvykus gali gauti išsamią informaciją apie lankomus objektus bei įsigyti leidimus į požeminę upę. Šios dienos tikslas – aplankyti Pamoryan krioklį, esantį apie 1,5 km nuo miestelio centro einant akmenuotu pajūrio keliu.
Kelias iki krioklio tikrai nelengvas, nuo akmenų gausos net akyse raibuliuoja. Visi einantys prie krioklio registruojami į žurnalą. Kiek supratau, saugumo sumetimais. Atsigaivinę po krioklio srove ir nusifotografavę, judame atgal. Ryt laukia kelionė į ilgiausią pasaulio požeminę upę.
Kitą rytą, pasistiprinę jaunojo virėjo pusryčiais skubame į pakrantę, kur pradėsime ėjimą beždžionių taku link požeminės upės, kurios ilgis siekia net 8 km. Upe plaukiama tik pusantro km, nes tolimesnei atkarpai reikalingas specialus leidimas. Prieš įeinant į beždžionių taką visi suregistruojami. Į šį taką žmonės leidžiami tik iki 15 valandos. Iš pradžių takas atrodė labai linksmas ir žavingas, bet paėjus kiek toliau prasidėjo visi šio kelio smagumai. Teko kopti į kalnus, leistis nuo stačių šlaitų, lipti 365 laiptelius.
Prakaitas varvėjo kaip pirtyje. Sutikome dvi gyvates, gan didokus varanus ir keletą beždžionėlių. Ant vienos iš gyvačių vos neužlipau, todėl atgal nusprendėme grįžti valtimi.
Gidas juokingai komentavo įvairias upės geologines sistemas. Visų prašė pasitelkti vaizduotę. Ir štai įplaukėme į katedrą, čia Jėzaus veidas, čia Marija, čia milžiniška deganti žvakė. Moters sėdmenys, Manilos greitkelis, medūza, milžiniški grybai... Neįtikėtina, bet pasitelkus vaizduotę tikrai galėjome matyti tuos vaizdus. Oloje esama daug skorpionų, gyvačių, vorų, bet daugiausia šikšnosparnių. Kai lyja lietus, vanduo merkiasi per uolienas į požeminę upę. Ola tikrai palieka didelį įspūdį, atvykti čia ir pamatyti šį stebuklą siūlau visiems – tikrai nepasigailėsite. Negalėjau patikėti, kad tokios įspūdingos yra požeminės upės.
Lauke karštis nežmoniškas, tad skubame pasiimti maudymosi kostiumėlius. Norime spėti panardyti su vamzdeliais. Tačiau ilgai džiaugtis šiltu jūros vandeniu neteko. Tropinis klimatas daro savo – ką tik švietė saulė ir buvo nežmoniška kaitra, o atėjus į paplūdimį po 15 minučių staiga ėmė pilti lietus. Tad pasivaikščioję užeiname pas vietinę moteriškę pavakarieniauti. Maistas pas ją pigus ir tikrai neblogas. Karališkų krevečių porcija su pomidorais kainuoja 8 Lt. Pavakarieniavę einame link namų, lauke jau tamsu. Čia temsta 6 valandą vakaro. Tačiau esame apsirūpinę žibintuvėliais, nes iki namų gabaliukas kelio, o apšvietimo nėra.
Užsukame į registratūrą, vakare jau yra ir poilsiavietės šeimininkas su žmona. Čia gana įprastas šeimos modelis – jis europietis atvykęs prieš 24 metus ir vedęs vietinę filipinietę. Čia sukūręs šeimą, atidaręs viešbutuką. Atsiskaitome su juo už nakvynę ir einame akmenimis grįstu takeliu link savo namelio.
Kai iki namelio buvo likę vos pora žingsnių, staiga pajutau aštrų įkandimą į koją. Mano suspiegimas buvo toks stiprus, kad turėjo visa gyvenvietė girdėti. Išsigandau juodai, tiksliai negalėjau apibūdinti kas tai buvo. Mačiau tik tiek, kad tai kažkas panašaus į tarantulą. Puolėme į namelį, užspaudėme koją, kad nuodai nekiltų į viršų. Vyras pažiūrėjęs pagal įkandimo žymę nusprendė, kad tai gyvatė. Skausmas juntamas pėdoje buvo labai aštrus. Tad užspaudėme koją žgutu (guminė juostelė), patepėm žaizdą spiritu ir vyras nubėgo pas šeimininką pagalbos. Tuoj prisistatė šeimininkas, o su juo ir žmona – it kokia šamanė. Apžiūrėjęs žaizdą ir išsiklausinėjęs ar skausmas nekyla nuo pėdos į viršų, konstatavo, kad tai bus voro paukštėdos įkandimas. Mus nuramino, kad jo nuodai žmogui nėra tokie nuodingi. Bėda ta, kad koja 3 dienas po truputį vis tins, o paskui pradės gyti. Rekomendavo 3 dienom atšaukti savo suplanuotus maršrutus, nes reikia gulėti lovoje su pakelta koja. Žmona atsinešė naminį užpilą, uždėjo ant žaizdos, apvyniojo bintu, paliko mums to naminio užpilo ir prisakė kas valandą vis tepti. Be stebuklingo tepalo gėriau ir vaistų nuo skausmo. Vidurnaktį dar kartą atėjo aplankyti šeimininkas su žmona, pasidomėjo ar viskas gerai, ar skausmas neplinta. Nakčiai atnešė kažkokių lapų ir česnako, uždėjo ant įkandimo vietos ir apvyniojo. Buvo bemiegė naktis ir dėl skausmo pėdoje, ir dėl tolimesnės kelionės.
Per naktį sudariau bent keletą variantų ką reiks daryti, jeigu ryte negalėsiu paeiti. Šeimininko žmona griežtai buvo prisakiusi niekur nevaikščioti. Išaušus rytui, koją skaudėjo jau kur kas mažiau, tad nusprendžiau kelionės plano nekeisti. Šį rytą mums reikėjo nuvykti į prieplauką ir laivu išplaukti į Cacnipa salą, kur planuojame praleisti 2 naktis. Eiti buvo sunku, koja patinusi, o dar pavaikščiojus skaudėti pradeda. Tad paprašėm, kad mūsų paslaugusis berniukas iškviestų triciklą, kuris mus pametėtų link prieplaukos.
