Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Tiesa, prieš gaunant džipo raktelius, sužinojau, kad manęs vietoje laukė dar vienas – neplanuotas papildomų 50 tūkstančių rupijų (4,5 dolerio) mokestis už automobilio draudimą, kuris nebuvo įskaičiuotas į bendrą kainą. Taigi, džipas plius draudimas dienai kainavo 18 dolerių (45 litus). Tai yra maždaug 4 kartus pigiau, nei jaunam žmogui kainuoja pigiausias automobilis Havajuose vienai dienai. O už džipo nuomą su draudimu Havajuose sumokėsi ir visus 180 dolerių už vieną dieną ir dar nežinia ar išvis leis tau tą džipą išsinuomoti.
Pats džipas buvo ne stebuklas. Pamatęs šią transporto priemonę pasijaučiau tarsi iš filmų su Starkumi ir Radzevičiumi, kai jie kiekvienai kelionei pirkdavo seną automobilį. Manasis džipas irgi panašiai atrodė – labai „sudėvėtas“, tik mechaninio valdymo – be jokios elektronikos, su mechanine pavarų dėže, sukamomis langų rankelės, ranka reguliuojamais veidrodžiais, saugos diržas tiesiog kabėjo dėl vaizdo – na nebent su juo ne prisisegtum, bet mazgais prisirištum. Be to džipe nebuvo jokio salono apšvietimo lempučių, apšviestas buvo tik vienintelis elementas – spidometro rodyklė. Taip sakant „būtinasis minimumas“. Odometras irgi buvo savotiškai įdomus – pasak jo – maksimali įmanoma šio džipo rida yra tik 100 tūkstančių. Na galbūt „Suzuki Bandit“ džipai nepasižymi didele rida. Bet kaip nustebau vakare pasižiūrėjęs šio džipo dokumentus ir sužinojęs, kad jo pagaminimo metai yra 1998-ieji. Tikrai atrodė tarsi kokių 1980-ųjų gimimo, bent jau pagal būklę ir technologijų kiekį.
Pasirašiau dokumentus ir pasiėmiau džipo raktelius, išėjau pusryčiauti ant jau pamėgto „101 Legian” viešbučio stogo. Visi ten susirinkę tądien buvo labai linksmi – juk rytas buvo labai saulėtas ir gražus – atrodė tarsi Kalėdų stebuklas įvyko. Buvo pristatyta eglučių, papuoštų Kalėdiniais žaisliukais, prikepta Kalėdinių figūrų, aplink vaikščiojo raudonas Kalėdų senis.
Po pusryčių prie švediško stalo jau buvo pats laikas grįžti į viešbutį ir pajudėti į kelionę aplink Balio salą. Tad pirmyn į kelią.
Pirmoji užduotis kelyje
Išvažiuoti iš „Gang Sorga“ rajono, kuriame buvo įsikūręs mano „Sari Bali“ viešbutis, buvo tikras iššūkis – čia pravažiuojamas gatvių plotis yra toks, kad sunkiai tilptų lovą padėti. O bendrai tai kokie 3 metrai, iš kurių metras užgrūstas visokiais vamzdžiai ar pardavėjų prekėmis, statybų maišais, na ir aišku turistais - juk šaligatvis čia yra retas reiškinys mažesnėse gatvelėse. Dar norėčiau paminėti, kad šiose gatvėse dažniausiai vyksta dvipusis eismas, tad man bevažiuojant teko grūstis tarp priešpriešiais atvažiuojančius motorolerius. Na ir galiausiai – aibė „bičių pilvelių“, kurie čia dažniausiai yra tik 30 centimetrų trikampis tramplinas iš plytų. Labai džiaugiuosi, kad neteko sutikti automobilių kol išvažiavau iš šio rajono, nes priešingu atveju būtų tekę visus šiuos vairavimo gebėjimus atlikti dar ir atbuline eiga. O ypač smagu yra tai, kaip buvo projektuojamos gatvių sankryžos tose mažytėse gatvelėse. Tiksliau – jos buvo visiškai neprojektuojamos, ir matyt vienintelis „projektuotas“ būdas įveikti posūkį yra turėti „Audi“ automobilį su sferos tipo ratais – tokį, kokį turėjo Will‘as Smith‘as filme „Aš – robotas“. Na arba pakviesti Vina Dyzelį, kad driftu „įslystų“ su automobiliu į posūkį.
Laimei, šiaip ne taip išsikabarojau iš šio rajono lauk, į Legian gatvę. Ir net nenukirtau nei vieno reklaminio stendo ir nepervažiavau per niekieno ant gatvės išdėliotus parduodamus suvenyrus.
Nuotykiai kelyje nuo Lake Beratan iki Ubud
Tris valandas „kasiausi“ tuos varganus 65 kilometrus iki “Lake Beratan” – šventyklos ant vandens. Net 2 sykius buvau pasiekęs 70 km/val greitį. Dažniausiai tai greitis buvo artimas „vėžlio greičiui“ ir nuolat teko važiuoti transporto spūstyse. Kitose atkarpose – vidutinis greitis būdavo 40-50 km/val. Ir visiškai nesvarbu kiek kilometrų jau buvau nutolęs nuo didmiesčio ar tai būtų 20 km, ar tai 40 km – vis vien niekuo greičiau nepajudėsi. Tik kalnuose truputi pasitaisė situaciją, nes nebereikėjo vis keisti kelio kas 2-3 kilometrus – bent jau taip teigė mano GPS palydovinės navigacijos sistema. Beje, GPS‘as šioje šalyje atvykėliui turistui tiesiog būtinas: ženklų statymas čia nepopuliarus reiškinys. Juk kam tie ženklai, kai gerai moki savo baliečių kalbą ir važiuodamas motoroleriu tolimesnės krypties gali paklausti prie kelio sėdinčių vietinių.
Važiuojant kelyje vaizdas greta kelio visą laiką buvo monotoniškas. „Architektūra“ tikrai nesusižavėjau – daug šiukšlių, nutriušusių gatvių, parduotuvių ir namų. Tik kai kurie turi gražesnius namus „balietiškos kepurės“ stogais, dažniausiai viešbučių arba restoranų. Bendras vaizdas – tik truputi geriau nei Denpasaryje ar Kutoje, arba „eiliniame Azijos didmiestyje“.
Keliaujant po Balio salą tikrai nekilo didelis noras sustoti „civilizuotose“ vietose, todėl kelionėje pirmyn-atgal kelyje stojau tik keturiose vietose, kurias išvardijau žemiau.
Pirmoji vieta. Sustojau prie ryžių laukų, kur po vandeniu buvo visas ryžių laukas. Tik daigai kyšojo, o vietiniai darbininkai braidžiojo po šį lauką su savo azijietiškomis kūgio formos kepurėmis.
Antroji vieta. Sustojau prie džiunglių, tikrų tropinių džiunglių, kurias pamačiau šalia kelio – nei praeisi, nei pravažiuosi. Jose buvo itin drėgna ir itin tanku. Medžio lapų dydis ten buvo tikrai fantastiškas. Taip ir norėjosi su mačete išsikirsti sau kelią.
Trečioji vieta. Sustojau degalinėje – pasirodo, kad Azijoje šiam džipui 20 litrų degalų 180-čiai kilometrų buvo per mažai. Tad įpyliau dar 10 litrų degalų – visgi tokiai nedidelei kelionei šiam taupiam džipui bake pasirodo reikėjo visų 30 litrų.
Ketvirtoji vieta. Sustojau kalnų ir ryžių laukų apžvalgos taške. Beje, toks buvo vienintelis. Fotoaparato objektyvo pagalba prisiartinau tolumoje esančius ryžių laukus. Taip pat apsidairiau aplink – reakcija „vau, geras!“ - neištiko, bet buvo gana gražu. Visgi kalnų apžvalgos vaizdai, tiek Australijos Kosciuškos kalnuose ar JAV Yosemite nacionaliniame parke vaizdai – yra kur kas įspūdingesni. Kol dairiausi, pastebėjau, kad greta „ganėsi“ spalvotos papūgos – tad, esant progai, padariau porą nuotraukų.
Įpūdžiai lankant žymųjį „Lake Beratan“ ežerą Balio salos kalnuose
Lake Beratan – tai žymiausias iš trijų ežerų Balio salos kalnuose, esančių greta. Šio ežero vandenyje yra pastatyta budistų vienuolių šventykla. Taip pat šio ežero šventykla yra pavaizduota galinėje pusėje ant 50 tūkstančių Indonezijos rupijų nominalo banknoto. Lankantis Balyje, tai šią vietą tikrai būtina aplankyti – tai šios salos simbolis.
Kiek kainuoja aplankyti šią vietą? Man kuras su automobilio nuoma dienai kainavo tik apie 30 dolerių. Tuo tarpu jeigu samdysite vairuotoją, tai kelionė iki „Lake Beratan“ kainuos 90 dolerių.
Šalia „Beratan“ ežero greta yra dar du ežerai, bet jie yra dar labiau eiliniai ežerai kalnuose. Todėl jų net nevažiavau apžiūrėti. „Lake Beratan“ – taip pat eilinis nedidelis ežeras kalnuose, tik vietinių labai sureikšmintas, bei turi ežere pastatytą šventyklą. Be to aplink šį ežerą matosi šiokie tokie nedideli kalnai.
Ir nors tai iš tiesų yra viena gražiausių vietų Balyje, bet šiam ežerui iki Kalifornijoje esančio „Lake Tahoe“ kaip nuo Mėnulio iki Marso. Jeigu domina budizmas ir šventyklos – Lake Beratan – puiki vieta, bet jeigu labiau domina pamatyti nuostabų ežerą kalnuose, tai Lake Tahoe yra kur kas geresnis ir įspūdingesnis pasirinkimas.
Aplink šventyklą vaikšto vietiniai fotografai su profesionaliais fotoaparatais, kurie duos kepurę užsidėti ant galvos, ir iškart vietoje atspausdins nuotrauką su nešiojamu spausdintuvu, ir dar aišku kojas nupjaus vidurį blauzdos tavo nuotraukoj. Bet kaip už 3 dolerius – tai dar visai neblogai. Juk net įrėmina.
Po nuostabių vaizdų fotografavimo galima važiuoti atgal keliu, kuriuo atvykau. Tik šį sykį likus 30 kilometrų iki Kutos, turėjau nusukti į kelią link Ubud miesto. Grįžtant, kalnuose, nutolus 3-5 kilometrus nuo „Beratan“ ežero, pastebėjau, kad šalia kelio yra eilė braškių prekyviečių. Daugiau saloje pardavinėjamų braškių niekur kitur matyti neteko. Taip pat kalnuose šalia kelio radau poilsiaujančius papūgą ir šikšnosparnį.
Beždžionėlių miškas Ubud mieste
Ubud yra tik dar vienas „nėra ką žiūrėti“ kategorijos miestas. Su tokiomis pat parduotuvėm kaip Denpasaras ar Kuta, restoranais ir purve futbolą žaidžiančiais vaikais. Nebent per daug kartų žiūrėjai filmą „Eat, Pray, Love“, tuomet bandydamas atrasti tą patį gyvenimo įkvėpimą, kurį filme atrado Džiulija Roberts., čia gali užsilikti kur kas ilgiau. Aš šiame mieste nepamačiau nieko ypatingo, išskyrus „beždžionių mišką“ (angl. „Monkey Forest“) – tai bene geriausią atvirą beždžionėlių stebėjimo vietą visoje Balio saloje. Ubud miestas taip pat yra per 30 kilometrų nuo vandenyno, tad karštą dieną net į pliažą pasideginti nenueisi. Tačiau šiame mieste visgi labai gausu įvairiausių turistų.
Beždžionės čia laksto ir siautėja ne tik pačiame parke, bet ir aplink jį – tiek namų stogais, tiek skalbinių virvėmis, tiek stovėjimo aikštelėje esančių automobilių stogais.
Įėjimas į parką nebrangus – tik 2 doleriai plius už 1 dolerį galima nusipirkti 4 mažus bananus beždžionėms maitinti. Be beždžionėlių šiame miške yra ir pora šventyklų. Taip pat pažintinis takas vedantis prie dauboje esančiu upelio. Šis upelis teka srauniai ir turi 1-2 metrų aukščio krioklius. O kadangi jis teka siauroje dauboje / tarpeklyje, tai išties nuostabių kadrų pavyko padaryti.
Pažintinio tako pabaigoje yra vandens šaltinėlis, kur vandenį galima tik gerti, nes parašyta, kad griežtai draudžiama tuo vandeniu plautis kojas. Apie veidą ar rankas nebuvo parašyta.
Atiduok mano bananą!
Pačiame parke „ganosi“ šimtai beždžionėlių, kurios viena kitai daro masažus bei guli ant pilvo. Taip pat čia ir mažų beždžioniukų pamatysi, kuriuos mamos nešioja tarsi lipdukus ant pilvo. Vos tik išsiėmiau bananą iš kuprinės, iškart pribėgo viena beždžionėle ir jį tiesiog pasiėmė iš mano rankų – ir nei ačiū, nei viso gero. Antrą bananą bandžiau laikyti tvirtai suspaudęs rankoje, pamačiusi, kad nepavyksta ištraukti iš rankos, iki pusės jį suvalgė rankoje, o tada parodė dantis, reiškiančius, kad turiu atiduoti tą bananą. Atidaviau.
Trečią bananą iškėliau aukščiau, tai manimi beždžionė užlipo lyg medžiu. Bet bananą atsilupinėjo šalia, ir neprieštaravo glostoma – tam, jos paprastai prieštarauja, nebent „kyšį“ įteiki. Tik jokiu būdu nebandyk bandyti paimti banano atgal. Iškart paims tavo pirštą savo dviem rankomis ir bandys „kąsti“. Gerai, kad dantys ne kaip vampyro, o buki tarsi žmogaus.
Vėliau parko prižiūrėtojas dar davė porą krekerių, parodė kaip aukštai iškelti ranką, kad nebijoti beždžionės, tai užlipo ant manęs net ne viena, o keletas – viena jų net 3-etui minučių įsitaisė man ant galvos ir papietavo būdama man ant pečių. Sykiu gavosi keletas smagių nuotraukų.
Apie eismą Balyje. Kelionė nuo Ubud iki Kutos viešbučio
Išvažiavus iš Ubud, grįžti į viešbutį Kutoje, vairavimo sąlygos buvo sudėtingos. O dar buvo Kalėdų vakaras. Kamščiai po kamščių, eilės uždarytų kelių – matyt dėl Kalėdų šventės, tad 40 kilometrų važiavau dvi valandas. Ir vienintelis geras dalykas buvo tai, kad radau JAV tipo normalų supermarketą, kur radau ir vaisių pirkti, ir mėsos sumuštiniams ir daugelį kitų dalykų. O lauke, prie parduotuvės, yra stalai pavalgyti, tualetas viduje. Visai kaip Kalifornijos „Safeway“, bet visgi dar toli gražu iki „Whole Foods Market“ parduotuvės lygio.
Paskutiniai 3 kelionės džipu kilometrai buvo patys sunkiausi. Šiuos 3 kilometrus važiavau maždaug pusantros valandos, ir jeigu į viešbutį būčiau ėjęs tiesiai pėsčiomis, tai būtų likę tik kokie 500 metrų. Tad su automobiliu teko apvažiuoti visą žiedą aplink kvartalą, per kamščius ir siauromis gatvelėmis. Nors baliečiai yra budistai, čia beveik viskas organizuojama visiems tiems, kuriems reikia eglutės, tad Kalėdos yra sukuriamos dirbtinai, kartu su Kalėdų seniu. Tiesą, patį vairavimą dienos metu dar žymiai apsunkino kas kelias sekundes iš visur išlendantys motoroleriai, kitų dalyvių nuolatinis važiavimas prieš eismą, bei “beep” signalo naudojimas, pranešant apie pavojingai kažkur šalia jau esantį motorolerį, ir matant kaip kažkas bando lįsti pro kairę automobilio pusę, kur vietos visai nėra.
Pats eismas Balyje, kaip ir visoje Indonezijoje, vyksta kairiąja kelio puse, o vairas automobiliuose, kaip ir Australijoje ar Anglijoje – yra dešinėje pusėje. Taigi, išvados tokios – 40 km Balyje išvargina lygiai tiek pat kaip 300 km JAV greitkeliais.
Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (I)
Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (II)
Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (III)
Bus daugiau…
Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt
