Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (V)

Tai buvo pirmas rytas per visas atostogas, kuomet 7-tą ryto pažadino saulės spinduliai. Dažniausiai rytais būdavo apsiniaukę. Paskutinį sykį apsilankiau ant „101 Legian” viešbučio stogo ir prie švediško stalo užkandau skanių pusryčių už 5 dolerius. Pabaigai – praėjusi Kalėdų proga, už papildomus 5 dolerius užsisakiau ir firminį tiramisu torto gabaliuką su šio viešbučio piešiniu iš šokolado lėkštėje. Atrodė gražiai ir buvo skanu!

Beje, šis viešbučio restoranas buvo viena iš tų retų labai jaukių vietų, kur visada buvo smagu būti – net ir per lietų. Viskas buvo švaru, nauja, nesubyrėję, nesutrupėję. Ten dirbo kvalifikuoti prisižiūrėję darbuotojai ir kiekvieną naują rytą norėdavosi ten sugrįžti pusryčiauti.

Po pusryčių užsukau apsipirkti – Legian gatvėje yra daug firminių parduotuvių, kuriose yra labai daug gražių firminių drabužių. Ir jie čia 10 kartų pigesni nei Lietuvoje ir 2-5 kartus pigesni nei Australijoje ar net JAV. Tačiau, be trejeto marškinių, marškinėlių, džinsų ir šortų, mane taip pat labai sudomino naujo modelio „Rip Curl“ parduotuvėje parduodamas vandeniui atsparus dėklas. Gali būti jog neužilgo jis taps nauja mada. Šis dėklas turi atskirą, vandeniu atsparių ausinių, jungtį - tad gali čiuožti banglente ir kartu per savo iPod‘ą ar telefoną klausytis muzikos.

Likusią dienos dalį, apie 5 valandas, praleidau prie viešbučio baseino – norėjosi pasimaudyti ir pagulėti ant gulto. O kartu ir sudoroti visą vakar parduotuvėje nusipirktą maistą. Itin patiko ananaso paruošimo idėja – jis buvo supjaustytas griežinėliais, prieš tai nulupus visą žievę.

Kelionė į oro uostą

Į oro uostą už 9 dolerius mane nuvežė „Sari Bali“ viešbučio darbuotojas savo asmeniniu automobiliu. Ir vėlgi vežė tomis pačiomis siauromis Kutos pėsčiųjų gatvėmis, kuriomis prieš keletą dienų bandžiau prasibrauti savarankiškai. Tik šį kartą tai vyko naktį ir priešpriešinis eismas buvo daug intensyvesnis. Todėl, dar prieš išvykstant, viešbučio darbuotojas rekomendavo išvykti dar prieš 5 valandas iki skrydžio, nes gali būti kamščių kelyje.

O gavosi visgi taip, kad mano vairuotojas manevruodamas siauromis gatvelėmis tuos kamščius apvažiavo ir oro uoste buvau dar tuo metu, kai vyko registraciją į ankstesnį skrydį į Sidnėjų – vykusį 9 valandą vakaro, o ne vidurnaktį. Teko palaukti.

Nuotykiai oro uoste

Oro uoste, po to kai užsiregistravau skrydžiui, laukė dar viena „balietiška“ staigmena – tai „išvykimo mokestis“. Kaip pasakė, jį skrydžio bendrovė neįtraukia į bilieto kainą, ir šį mokestį vyriausybei turi susimokėti pats keleivis. Sakoma, kad tai – oficialus paslėptas reketas. Džiaugiuosi, kad prieš vykdamas į oro uostą Balyje, neišsikeičiau paskutinio pusės milijono rupijų – buvau nusprendęs jas išsikeisti Australijoje.

Laukdamas lėktuvo tikėjausi, kad nebus dar vieno kokio nors panašaus mokesčio – pavyzdžiui milijono rupijų mokesčio už „įlipimą į lėktuvą“.

Itin griežtai daiktų patikrai jau buvau pasiruošęs, tad žiebtuvėlį žvakėms uždegti, dar prieš važiuojant į oro uostą, persidėjau į rankinį bagažą (kuprinę). O kartu ten įsidėjau ir visas baterijas, prieš tai dar jas sudėjęs ir į pakrovėjus ir dėžutes, kad nebūtų palaidų. Taip, kad nepažeisčiau vadinamos „daugiau nei dviejų laisvai besimėtančių baterijų“ taisyklės.

Pro pirmąją daiktų patikrą neleido prasinešti net ir tuščio vandens buteliuko. O kas dar įdomiau – prieš lipant į lėktuvą daiktus dar sykį apieškojo ir iš manęs atėmė antrąjį vandens buteliuką – šį kartą tą, kurį nusipirkau tranzitinėje zonoje laukiant lėktuvo, manydamas, kad jau nebeatims. Visgi atėmė.

Neatima tik tuo atveju, jei pirki kvepalus ir tau juos specialiai paduos atėjęs specialus žmogus jau praktiškai beveik į lėktuvą.

Įlipus į lėktuvą stiuardas liepė surasti įlaipinimo į lėktuvą bilieto keleiviui skirtą dalį. Atsakiau „I will figure-out“ (turėjau omenyje savo vietos lėktuve suradimą), bet stiuardai greitai atbėgo prie manęs ir liepė surasti bilieto dalį. Gal juos labiau domina ne vieta lėktuve, o tai, ar į tą lėktuvą įlipai ir ar nuskrisi ten, kur reikia. Kad ir kaip bebūtų – patikra yra išties griežta.

Atvykus į Sidnėjų laukė dar viena griežta patikra – pasirodo, net lazeriukai yra draudžiami įsivežti – sulaukiau klausimo ar jų nepirkau.

Po visų patirtų nuotykių atostogų reziumė – nei Azija, nei azijietiškas purvinas gyvenimas, nei Balio sala manęs itin labai nesužavėjo, tiesiog buvo smagu sykį aplankyti. Ir jeigu Džiulija Roberts filme „Valgyk, melskis, mylėk“ būtent Balio saloje surado gyvenimo harmoniją, manau, kad gyvenimo harmoniją taip galima surasti bet kurioje gražesnėje vietoje, kur tau gera būti. Todėl man Havajai, Ibiza, Kipras ir Malta – visos šios vietos – patiko kur kas labiau nei Balis ar apskritai Azija. Ir jeigu vėl kažkur keliaučiau  netoli Australijos, tai matyt tą sykį jau žiūrėčiau į rytų pusę ir jau rinkčiausi kokią Fidžio salą Ramiajame vandenyne.

10 dienų kelionės išlaidos. Ne sezono metu, atostogos Balyje kainavo 1200 dolerių (apie 3000 litų). Tai yra tik maždaug 1,7 karto pigiau nei tokios pat atostogos Havajuose, kuomet, išskridus iš San Francisko 10 dienų atostogos Havajuose man atsiejo apie 2000 dolerių. Be to į Balį aš skridau iš Sidnėjaus, o ne iš Lietuvos. Tad paskutinės minutės bilietai kainavo tik 450 dolerių, vietoje 1500 dolerių, kiek būtų kainavę žmogui, skrendančiam iš Lietuvos.

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (I)

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (II)

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (III)

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (IV)

Istorijos pabaiga.

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt